„Tas aklas, kuris nemato naujos dienos stebuklo!“ (Babadži)
Ne visuomet rytas protingesnis už vakarą. Kai esi tik trečdalio savo kūno šeimininkas, prabudęs pirmiausia tai ir suvoki... Valdai tik trečdalį – sprindį nuo kaklo, rankas ir galvą. Ačiū Dievui, – valdai galvą. Prieš daugel metų viena mano labai gera draugė vis juokaudavo mane sodindama į mašiną:
– Saugokite jos galvą, jos tik galva sveika.
Kartais ne visuomet yra gerai, kad turi „sveiką galvą“. Tik pramerki akis ir pilkojoje smegenų masėje neuronai vingių apkasuose kaip kareiviai pasiruošia eiliniam mūšiui. Susikibę ataugėlėmis lyg pabaltijiečiai už rankų per „Baltijos kelią“, jie pradeda siųsti visomis kryptimis reikalingą ir nereikalingą informaciją. Šiaušiasi plaukai. Suvoki ir be reikalo n-tąjį kartą analizuoji savo nepavydėtiną padėtį, su kuria galų gale ir be analizės išvadų turi susitaikyti.
Ryte jau niekada nepašoksi kaip kadaise iš lovos ir užsimetusi chalatą nepalįsi po gaivinančia vandens srove. Užteks. Kelis dešimtmečius šokinėjai. Gana. Kiti tokios Dievo malonės iš viso neturėjo. Užmiršk ir pasivaikščiojimus saulei tekant. Atmenu prieš kelerius metus sanatorijoje kėliausi ketvirtą valandą ryto. Suskaičiavusi, kad dešimt metų nemačiau saulėtekio, pajutau tokią tuštumą širdies plote, kad atsikėliau ir nuvažiavau į miško proskyną. Kalendama dantimis žvarbaus ryto stichijoje su viltimi žvelgiau į miško proskynos perspektyvą. Ten mane ir užklupo dviračiu darban važiuojantis žmogelis. Klausia:
– Ką veiki, gal kas nutiko?
Aš jam iškilmingai:
– Saulėtekio laukiu.
– Hhm, – kimiai atsiduso žmogelis, – o kam jis tau? – dar tiriančiai paklausė ir palingavęs galva numynė vingiuotu lyg žaltys miško takeliu sanatorijos link. Ir iš tikro, kam man tas saulėtekis? Dauguma žmonių visai prasmingai ir be jo verčiasi...
Dabar, kai atsimenu tą situaciją, nesusilaikau nesusijuokusi. Matau save jau praėjusio laiko perspektyvoje naktį sėdinčią vežimėlyje miško proskynoje ir tą nustebusį, sutrikusį žmogelį, nepavojingai spoksančius vienas į kitą... Juokinga.
Bet saulėlydis buvo gražus. Iki šiol negaliu pamiršti tų saulės spindulių, atsargiai šliuožiančių iki mano delnų karūnuotomis eglių viršūnėmis.
Ignoruojama realybė, kaip šlapias muilo gabaliukas nuo delnų, bumpteli ant žemės ir vėl sugrąžina mane į „čia ir dabar“. Graudu, bet tai viskas, ką turiu šią akimirką, ir kad neapsivemčiau, įjungiu programą „noriu kavos“. Žinau, jog „gerti ant tuščio skrandžio“ kavą nesveika, o mano padėtyje (kavos puodelis – viena papildoma sauskelnė) dar ir nepatartina, bet... Programa paleista.
Išsirenku ant lentynėlės įspūdingos formos pigesnių kvepalų buteliuką ir purkšteliu po antklode. Ant sustingusių kojų rankos numeta antklodę. Rankomis apčiupinėju po manimi gulinčią vienkartinę palutę ir nosimi įvertinu inkstų naktinio darbo rezultatus. Gali kitus apgaudinėti, kad neturi higienos problemų. Savęs neapgausi. Pasirėmusi alkūnėmis bandau atsisėsti. Naktį sustingęs kūnas žaibiškai priešinasi, – atatranka, ir vėl guliu ant pagalvės. Gerai, kad prieš sėsdama tarp sienos ir nugaros užkišau pagalvę, antraip visa jėga pakaušiu pilčiau į sieną. Išbandyta ne kartą. Vėl viena ranka tveriuosi virš lovos kabančios geležinės kilpos, o antros rankos alkūne remiuosi į patalus. Tiesa, tą virš mano lovos kaip kartuvių kilpa besisukantį įtaisą labai mėgsta kaimynų berniukas. Jis užsiropščia ant lovos ir pasikabinęs ant kilpos juokindamas mane supasi. Keisti jam ir kiti daiktai mano kambaryje, bet, kad ant jų galima šokinėti, jodinėti, jis puikiai žino, todėl mano namuose yra labai dažnas svečias. Matytumėte, kaip jis ant dviejų ratų sukinėjasi vežimėlyje. Pavydas ima.
Pagaliau sėdžiu. Kūnas skausmingai susilenkia per juosmenį. Nejauti, bet matai, kad sėdi. Aukštyn nugara pasklinda sunkiai suvokiamas jausmas pečių juostoje peraugantis į nualintų raumenų skundą. Reikia išmankštinti kojas, nes kitaip prieš akis turint du nesilankstančius pagalius nei nusiprausi, nei apsirengsi. Atsiremiu nugara į pagalvę, vieną ranką pakišu po kairės kojos keliu. Antra ranka keliu kojos pėdą į viršų, o staiga ištraukusi iš po kelio apačios pirmąją ranką, spaudžiu ja kojos kelią iš išorės. Pavyko, nors sunkiai, bet koja išsitiesė. Kiekvieną kartą kartojant šį pratimą raumenys vis mažiau priešinasi, kol galiausiai atsipalaiduoja ir nurimsta. Bet tai tik trumpam. Ištiestos po valandos kitos, jos vėl daužysis nuo spązminių traukulių. Taip lenktyniausime, kol nusilps mano rankos ir aš jau negalėsiu pasipriešinti savo nevaldomo kūno judesiams. Belieka tikėtis, kad tai bus dar negreit. Visuomet pradedu nuo kairės. Ji prieš keletą metų buvo lūžusi, todėl yra kreiva trumpesnė ir reikalauja didesnės priežiūros. Vėliau mankštinu dešinę koją.
Man, kaip pusiau medikei (esu biologė), malonu suvokti, kad mano sąnariai dar nesustingę, dar galiu judinti šlaunikaulį blauzdikaulio atžvilgiu ir artintis pirštakauliais blauzdikaulio link, įspaudus į jų kampą čiurnos sąnario ir pėdikaulių bendriją. Gal kiek sunkiau kruta kojų pirštai. Dėl laiko stokos, o gal tingėdama, jiems mažiausiai skiriu dėmesio. Apžiūriu, ar nėra įdrėskimų, ir palieku juos ramybėje. Kartais tiesiog nuobodu kapstytis po save kaip po šiukšlių konteinerį. Tiesa, kada noriu sau įrodyti, kad dar ne viskas prarasta, pakutenu kojų padus ir, o stebukle, – kojos pirštai savaime išsitiesia. Jėga...
Sukryžiuoju kojas turkiškai ir ant lentynos išrikiuoju barzdaskučio, kirpėjo, o gal chirurgo įrangos mini arsenalą: gumines pirštines, muilą, rankšluostį, sterilią servetėlę, kateterį, kremą, švarias sauskelnes, veidrodėlį. Kartais dėl šios įrangos patiriu įvairiausių kvailų situacijų. Retai pavyksta susirankioti viską iš vakaro prieš įšliaužiant į lovą. Kai ryte pastebi, kad užmiršai atsivežti vandens, rankšluostį, ar neturi naujo kateterio, – jau šaukštai po pietų. Nepašoksi, nenubėgsi, nepasiimsi. Nėra šalia patarnaujančio – viską turiu susiorganizuoti pati. Tuomet šlapią kūną valausi naktiniais, sauskelnes traukiu iš kuprinėje esančio SOS varianto. Privalau susitvarkyti. Dar neatvėsusio optimizmo laikais bandžiau pliku užpakaliu šliaužioti į vežimėlį. Norėjosi nusiprausti kaip žmogui vonioje. Bet... „plikas užpakalis“, nuo viešumos nors ir pridengtas sintetinėmis sauskelnėmis, sunkiai nugali medinės lentelės, kuria šliaužioju į vežimėlį ir atgal, pasipriešinimą. Ir kai tas užpakalis sunkus tiek, kad negali pakelti nuo plokštumos nė kelių centimetrų – sužeisti jį gali bet kurią akimirką. Pamačiusi veidrodėlyje mėlynes ir nubrozdinimus greitai atsisakiau šios avangardinės idėjos. Džiaugiuosi, kad dauguma mano kolegių juda daug lengviau ir nekenčia nuo traukulių, – žemesnis stuburo pažeidimas suteikia daugiau galimybių. Pateisindama save, dar noriu pridurti, kad ne paskutinę reikšmę turėjo ir mano bendras gyvenimas su vaikais. Nesinori prieš juos šmėžuoti vežimėlyje ir pliku užpakaliu. Manau, ši aplinkybė labiausiai ir apsunkino mano maudymosi vonioje programą.
Juokinga, bet dabar atsibudusi niekuomet nepuolu šukuotis plaukų ar dairytis į veidrodėlį. Suprantu, kad šią minutę yra daug svarbesnių dalykų. Juokas ima iš savęs, kai dienai įpusėjus prisimenu, jog užpakalį veidrodėliu apžiūrėjau jau keliskart, o veido – nė karto. Prieš metus medikams padedant užsidirbau pragulą. Po praleistų lovoje aštuonių mėnesių nusipirkau dar didesnį veidrodėlį. Ant jo kaip prie šlapio kūno prilipęs vantos lapas vis dar laikosi lipdukas 3 X. Tačiau veidrodėliu tyrinėti savo veidą labiau mėgstu žiūrėdama į kitą jo pusę...
Turkiškai sėdėdama nusiprausiu ir susitvarkau kitus higienos reikalus. Kaskart sausą odą gerai įtrinu kremu, išmasažuoju. Taip sustiprinu kraujotaką ir apsaugau odą nuo šlapimo poveikio. Per dešimt metų oda labai suplonėjo, tapo mažiau elastinga, bet skausmą jaučiu puikiai. Paprastai jau po poros valandų pajuntu skausmą ir suprantu jo priežastį. Kartais labai labai tingisi vėl šliaužti į lovą tvarkytis. O privalau... Sausa vežimėlyje išsėdžiu kelias valandas. Bet tokia būnu labai retai. Per dvylika sėdėjimo vežimėlyje metų atmenu kokius penkis kartus, kai prabudau ryte sausa. Patikėkite manimi, – tai buvo didžiausia laimė. Deja, kaip supratau, tai buvo tik mažytė išimtis. Neskaitant rytinio ir vakarinio generalinių tvarkymosi, taip vargstu tris keturis kartus per dieną. Juodai pavydžiu tiems, kurie gali kontroliuoti šalinimo funkcijas. Išbandžiau šimtus programų, tarp jų net pastovaus kateterio draugystę. Viskas veltui. Sugrįžau prie dalinio kateterizavimosi, nors, norėdama jaustis patogiai, privalėčiau šią procedūrą atlikti šešis septynis kartus per dieną. Tai atimtų iš manęs mažiausiai tris valandas laiko. Žiauru. Jei prie šio laiko pridėčiau rytinio ir vakarinio tvarkymosi laiką, mankštas – gyvenimui bei kūrybai liktų koks penkiolika minučių. Mažoka... Kai negeriu ryte kavos, „sausumo“ lygis padidėja smarkiai. Optimizmo daigų esu šioje dirvoje auginusi ne kartą. Nuotaiką sugadindavo tekantis per kateterį iš manęs skystis. Po kavos puodelio jis gintarinis, be jos – kaip drumzlės virdulio dugne. Vėl sugrįžau prie senesnės programos – geriau kavos puodelis nei inkstuose akmenys...
Susitvarkiusi penktąjį atramos, kaip vadina sveikieji, tašką (man pagrindinį), rengiuosi. Visas procesas susideda iš mechaniško pėdkelnių, kelnių nuoseklaus užtempimo ant nejudančios apatinės kūno dalies. Pakeliu ranka koją ir po truputėlį traukiu drabužius viršun. Kai pasiekiu sėdynę, sukinėjuosi į visus šonus. Atsiremiu alkūne į patalus, pasisuku ant šono, o kita ranka tempiu kelis centimetrus kelnes. Vėliau sukuosi ant kito šono. Taip vartausi, kol užtempiu kelnes iki užpakalio. Čia stop, – negaliu pakelti užpakalio ir rengimasis sustoja. Reikia apsiversti ant pilvo, užversti rankas ir užtraukti ant užpakalio kelnes. Po to procedūra vyksta atvirkščiai.
Dabar belieka apsiauti šliures ir rankomis nuleisti nuo lovos kojas. Ant viršutinės kūno dalies užsivelku megztinį. Juokingai atrodau, kai jį rengiuosi negalėdama pakelti į viršų abiejų rankų kartu. Kai iškeliu abi rankas į viršų griūnu nosimi į patalus, o jei sėdžiu vežime – ant kelių. Juosmuo neturi jokio rėmo – stuburas lūžęs, raumenys sunykę. Kai atsisėdu į vežimą, labai gelbsti jo nugarėlė ir porankiai. Balansuoju jame įsispyrusi nugara ir alkūnėmis.
Apsirengusi kloju lovą. Tai aukščiausias pilotažas. Pabandykite pasikloti lovą sėdėdami po patalais. Na, pradedame. Pasisuku dešinėn ir sutvarkau antklodę bei užtiesalą iki savo sėdėjimo vietos. Toliau pasisuku į dešinę ir įsikibusi į prie sienos esančią lentyną atsparai dešine, kaire tvarkau tą plotelį, kuris slepiasi už nugaros. Toliau pasistumiu lovos krašto link ir vėl sutvarkau atkovotą plotelį. Dabar pasilenkiu žemyn, apsikabinu abiem rankomis kojas ir bandau griūti ant dešinio šono. Nepavyko, kojos darosi vis sunkesnės, o rankos vis silpnesnės. Bandau dar kartelį. Labai trukdo patalai prie dešinio šono. Net penkių centimetrų kalnelis tampa didele kliūtimi. Vėl įsisiūbuoju ir virstu. Beveik pavyko. Gulėdama sugriebiu krintančią kairę koją. Rangydamasi visais įmanomais būdais peršliuožiu patalynės kalnelį ir sukryžiavusi priešais kojas atsisėdu lovos gale. Sutvarkau paklodę, antklodę ir užtiesalą ir, pasikėlusi ant rankų, permetu sėdynę kelis centimetrus į priekį. Rankomis persikeliu kojas, jas sukryžiuoju ir priartėjusi prie patalų vėl sutvarkau kelis sprindžius. Šliuožiu į priekį tol, kol rankomis pasiekiu lovos galvūgalį, sudedu pagalves. Susirenku sunaudotas higienos priemones, rankšluostį, pasiimu tuščią vandens buteliuką, sudėlioju panaudotus daiktus į vietą.
Pagaliau pasižiūriu į veidrodį ir susišukuoju plaukus. Pastebiu, kad kasdien senstu. Natūralu, bet nuo nežmoniškų pastangų kasdieniame gyvenime veide atsiranda piktų gilių raukšlių. Teks prieš veidrodį pradėti šypsotis. Šiandien pradėsiu nuo penkių minučių...
Vėl nuleidžiu kojas, pasisuku ant kairio šono, o po dešiniu pasikišu sprindžio pločio ir keturių sprindžių ilgio apvalintais galais lentelę. Jos dėka judu į vežimą ir atgal. Valio. Atsargiai po vieną ant pakojų susikeliu kojas ir galiu važiuoti virtuvėn.
Visus darbus atlieku tik viena ranka – priešinga laikausi už šalia esančio vežimėlio rato, kad dėl pusiausvyros stokos nenugriūčiau. Taip įsipilu į virdulį vandens, įsidedu į puodelį kavos, cukraus, kelis kristaliukus druskos. Užplikinu kavą ir pridengusi dangteliu važiuoju vonion. Prieš tai prisipilu buteliuką vandens, pasiimu rankšluostuką ir viską susidedu prie lovos vakarui. Čia turi būti geležinė tvarka. Vakare būnu taip pavargusi, kad lipdama iš lovos jau neturiu jėgų niekam.
Vonioje rengiuosi iki pusės ir prausiuosi. Jaučiu tik rankų bei pečių odą, prisileidusi vandens panardinu rankas – atrodo, plaukiu visu kūnu. Pamirkusi kelias minutes, apsitrinu rankšluosčiu. Vėl rengiuosi viena ranka remdamasi tai į sieną, tai į vežimėlio ratą. Kremu pasitepu veidą ir alkūnes, – kol sėdėsiu vežimėlyje visas krūvis dirbant teks joms. Gaminant maistą, plaunant indus, dirbant prie kompiuterio alkūnės visuomet prispaustos, jos turi atlaikyti visą priekin griūvančio kūno svorį. Nuo šio spaudimo vakarais iš skausmo plyšta nugaros gyvoji dalis. Šis skausmas tikras, jį jaučiu labai stipriai.
Šiandien nuostabus rytas. Vakar iškrito pirmasis sniegas. Pro langą matosi apaugusi medžiais dviejų buvusių vaikų darželių teritorija. Pušys, eglės, klevai, ąžuolai. Kiek tolėliau – buvusių sodų obelys. Jos dar mena Eigulių kaimą, kuriame stovi mūsų daugiaaukštis. Po plikas medžių šakas kaip akrobatės karstosi zylutės. Prie lango esu prikabinusi joms šviežių lašinukų gabalą. Vidun veržiasi saulės spinduliai. Privažiuoju prie stalo ir perkėlinėdama (nepasidėsi verdančios kavos ant judančių kelių) atsigabenu ant palangės savo užsitarnautą kavos puodelį.
Telefono skambutis. Draugė klausia:
– Ką šiandien veiksi?
– Gyvensiu, – atsakau tyliai, kad nenubaidyčiau ant palangės nutūpusios zylutės.
